„Pasakoja gidai“: prestižiniais laikyti Lazdynai, kuriuose tilpo gamta, kinas ir varjetė

prieš 1 dieną
3 min. skaitymo

Ieva Klimaitė „Vilniaus galerijos“ žurnalistė

Gidas ir GuideLines Academy lektorius Vilius Barauskas / Evgenios Levin nuotr.

„Pasakoja gidai“ – Vilniaus galerijos rubrika, kurioje paveikslą apie Vilniaus istoriją, pokyčius ir svarbiausias asmenybes kuria miesto gidai. Į ką atkreipti dėmesį klaidžiojant sostinės gatvėmis, kokie svarbiausi įvykiai pažymėjo tam tikrus istorinius laikotarpius ir kokių įdomybių nepraleisti – trumpame ture, skatinančiame Vilnių pažinti ir pamilti šiek tiek stipriau.

„Apie Lazdynus pasakota ir rašyta daug, tačiau pasivaikščioti čia – visai kitas jausmas“, – šypsosi jau penktą sezoną ekskursijas po sostinę vedantis gidas, tarptautinės gidų ir kelionių vadovų rengimo mokyklos „GuideLines Academy“ lektorius Vilius Barauskas. Anot jo, vienas žaliausių ir erdviausių Vilniaus rajonų slepia ne mažiau įdomią istoriją.

„Po Antrojo pasaulinio karo Vilniuje gyveno vos 100–110 tūkst. žmonių. Po kolektyvizacijos miestas ima sparčiai augti, į jį keliasi gyventojai iš kaimų. Tuometinei valdžiai tenka nelengva užduotis – skubiai juos apgyvendinti“, – pasakojimą apie Lazdynus pradeda gidas.

Jo teigimu, daugiabučių statybos licencijos buvo įsigytos iš prancūzų, kurie panašius namus statė dar penktajame dešimtmetyje. Idėja tuometiniam lyderiui N. Cruščiovui pasirodė patraukli – greita ir ekonomiška. Vis dėlto netrukus pasigirdo kritika, kad tokia architektūra pernelyg vienoda ir monotoniška.

„Lazdynų architektai Vytautas Brėdikis ir Vytautas Edmundas Čekanauskas norėjo to išvengti. Kurdami rajoną jie atsižvelgė į vietovės gamtą, siekė išsaugoti reljefą, kalvas ir natūraliai susiformavusias terasas. Tai buvo techniškai sudėtingas sprendimas – statant skersai šlaito esančius pastatus reikėjo naudoti ne vieną, o du kranus, vienur gruntą nukasti, kitur papildyti, tai reikalavo ne tik techninių žinių, bet ir architektų gebėjimo įtikinti, kad tokie sprendimai reikalingi“, – pasakoja gidas.

Lazdynų statybos vyko 1968–1974 metais, o tikruoju rajono klestėjimo laikotarpiu laikomas aštuntasis dešimtmetis. Tuo metu Lazdynai buvo vienas prestižiškiausių ir geidžiamiausių Vilniaus rajonų. Apklausos rodė, kad daugiau nei 90 proc. gyventojų buvo patenkinti gyvenimu šiame rajone. Nenuostabu – pastarasis buvo suplanuotas patogiai, o parduotuvės, darželiai, poliklinikos ir kitos svarbiausios įstaigos buvo arti viena kitos.

„Lazdynuose apsigyveno apie 40 tūkst. žmonių. Tuo pat metu sparčiai augo ir visas Vilnius – devintajame dešimtmetyje sostinėje gyveno jau apie 600 tūkst. gyventojų“, – primena V. Barauskas.

Pasivaikščiojimas po Lazdynus | Evgenios Levin nuotr.

Pirmojo Lazdynų Mikrorajono širdyje – maudynės, pietūs ir varjetė

Kelionę Lazdynuose pradedame nuo 1973 m. menininko Teodoro Kazimiero Valaičio sukurtos Vėtrungės skulptūros. Pasak gido, autorius buvo gavęs užduotį sukurti dinamišką objektą, tad taip gimė vėjo kryptį rodanti ir nuo vėjo gūsių judanti skulptūra.

„Šiandien sunku įsivaizduoti, bet kadaise baseinėlis buvo pilnas vandens. Čia vaikai maudydavosi, leisdavo laivelius, taškydavosi ir kitaip leisdavo laiką“, – pasakoja Vilius Barauskas.

Anuomet gyvenimas šioje aikštėje virte virė. Veikė ne tik maisto prekių ir kulinarijos parduotuvės, bet ir kirpykla, ryšių skyrius, taupomoji kasa, knygynas, vaistinė bei legendinis restoranas „Erfurtas“. Norint čia apsilankyti, staliuką tekdavo rezervuoti net prieš porą savaičių – vieta garsėjo puikia virtuve ir tuo, kad buvo vienas pirmųjų naktinių barų-klubų Vilniuje.

„Pasakojama, kad čia veikė ir viena pirmųjų varjetė programų, kuriose būdavo rodomas ir lengvas striptizas. O norint patekti į vakaro renginius, kartais tekdavo administratoriams ką nors įdėti į kišenę“, – šypsosi gidas.

Nakties šurmuliui nurimus ir išaušus rytui, „Erfurtas“ sulaukdavo visai kitokių lankytojų – pietauti čia skubėdavo aplinkinių mokyklų moksleiviai.

Lazdynai 1971 m. A. Sutkus | A. Sutkaus archyvų nuotr.

Lazdynai įspūdį darė ir užsienio turistams

„Esame Lazdynų pėsčiųjų alėjoje, į kurią būdavo vežami ir užsienio turistai. Pirmieji lazdyniečiai prisimena, kad prieš svečių vizitus jų būdavo prašoma susitvarkyti aplinką, nusikabinti džiūstančius skalbinius ir pasirūpinti, kad rajonas atrodytų kuo reprezentatyviau“, – pasakoja Vilius Barauskas.

Sovietmečiu būtent čia stovėjo ir rajono pasididžiavimą skelbusi lentelė, priminusi apie Lazdynams skirtą Lenino premiją. Ja buvo įvertinti šeši architektai ir urbanistai, labiausiai prisidėję prie mikrorajono projekto. Šis įvertinimas buvo išskirtinis ir tuo, kad dažniausiai premija skirta už pavienius monumentalius statinius, o ne už viso gyvenamojo rajono urbanistinę viziją.

„Lazdynai turėjo tapti pavyzdžiu kitiems Sovietų Sąjungos gyvenamiesiems rajonams. Vis dėlto ne viskas, kaip dažnai nutikdavo sovietmečiu, susiklostė pagal planą – reikėjo kuo greičiau apgyvendinti augančius miestus, todėl originalesni ir sudėtingesni projektai netrukus buvo nustumti į šalį“, – teigia gidas.

Pasivaikščiojimas po Lazdynus | Evgenios Levin nuotr.

Mokykla-laivas, iš kurios mokiniams pabėgti lengviau

„Esame trečiajame Lazdynų mikrorajone. Čia stovi išskirtinio dėmesio sulaukusi Minties gimnazija, kurios architektūra anuomet buvo išties novatoriška. Tai laivo formos pastatas, kurio statyboms sumaniai išnaudotas natūralus vietovės reljefas. Interjere vyravusios raudonos plytos ir pilko tinko sienų apdaila kūrė savitą, išskirtinę atmosferą“, – pasakoja V. Barauskas.

„Vienas mokyklos direktorių yra pasakojęs, kad dėl savitos architektūros kai kuriose vietose langai įrengti gana žemai, todėl moksleiviams iš pamokų pasprukti būdavo kiek lengviau“, – juokiasi i V. Barauskas.

Minties gimnazija buvo projektuota net 1300 mokinių. Kiekvienam Lazdynų mikrorajonui buvo numatyta pastatyti po mokyklą ir darželį.