Kur tik pasisuki, visur paveldas. Tai gali būti Graikijos devizas. Šioje šalyje viskas aplink tave byloja apie seną praeitį. Griuvėsiai, rodos, ant kiekvieno kampo, Statybos neįmanomos, nes pamatų duobė neišvengiamai taps archeologiniais kasinėjimais. Net aplinkiniai kalnai aštriomis marmuro uolomis primena Partenono kolonas. O vietinė legenda byloja, jog Graikijoje daugiausia archeologinių muziejų pasaulyje. Tik patiems graikams tai ne itin svarbu. Jie žiūri į jūrą, geria kavą ir neskuba. Ir šioje šalyje, matyt, nėra nieko svarbiau, nei kavos gėrimas, oriai stebint, kaip aplinkui ūžia pasaulis.
Neskubėjimas
Jei studijuoji humanitarinius mokslus Lietuvoje, anksčiau ar vėliau į rankas tikrai pateks amžinasis lotynų kalbos vadovėlis „Elementa Latina“. Dažniausiai, po semestro studijų, atmintyje užsilieka tik dvi trys sparnuotos sentencijos. Bet jei senajai kalbai tenka atsidėti ilgiau, neišvengiamai vadovėlį, su visu pabaigoje esančiu žodynėliu, išmoksti veik mintinai. Man, tartum burtažodis, amžiams įstrigo žodis cunctator – gaišlys, delsėjas. Ir manojoje kalboje kunktatorius bei kunktatorinimas ėmė reikšti kvailą, nepateisinamą gaišavimą. Na, kai tu jau apsirengęs stovi prie durų, o tavo mergina, apsiavusi vienu batu, tuo pat metu bando pasidažyti, laikina draugės nuotrauką feisbuke ir kelia sceną dėl tavo niūraus smerkiančio žvilgsnio.
Kunktatorinimas – tai pačių brangiausių minučių praradimas, ieškant raktų milžiniškoje kuprinėje. Arba visiems žinomas stoviniavimas prie sankryžos, laukiant, kol užsidegs žalia šviesa, nors gatvė visiškai tuščia. Tu lauki ir jauti, kaip auksinės tavo gyvenimo minutės bėga bergždžiai. Juk per jas tiek prasmingo galėtum nuveikti. Kita vertus, visą dieną pražaisti kompiuterinius žaidimus – tai ne prarastas laikas, o smagi ir prasminga pramoga. Tad kunktatorinimas – tai laiko taškymas smulkmenoms. Ir tai niekaip nesiasocijuoja su didingu lėtumu, užtikrintu laukimu, neskubriu atsitraukimu, atnešusiu pergalę Kvintui Fabijui Maksimui Verukosui, vadintam Kunktatoriumi. (Quintus Fabius Maximus Verucosus Cunctator). Jo sekinanti atsitraukimo taktika atnešė Romai pergalę antrajame Pūnų kare prieš patį Hanibalą iš Kartaginos. Aš visada norėjau pulti į priekį strimgalviais, stačia galva, pritrūkdamas kvapo, nepaisydamas visų aplinkybių. Visada rezultato link. Bet galima kitaip, kiek ramiau, atsargiau, po žingsnelį. Rezultatas ateina vėliau, bet jis užtikrintas. Tai ne vėjo nupučiamas kortų namelis, o solidaus mūro viduramžių pilis. Arba tūkstantmečius atlaikiusi marmurinė šventykla.
Graikija
Nuo vaikystės buvau stipriai pakvaišęs dėl istorijos ir visada labai norėjau savomis akimis pamatyti didįjį antikinį paveldą, regėtą tik vadovėliuose. Tad senieji Romos ir Atėnų griuvėsiai buvo tai, į ką veržiausi visa širdimi. Akropolis vaizduotėje prilygo Pažadėtajai žemei. Ir taip sutapo, jog abu miestus pirmą kartą aplankiau tais pačiais metais, poros mėnesių skirtumu. Romoje praleistas beveik visas rugpjūtis ir dalis rugsėjo, kulminaciją pasiekė nuo Kapitolijaus kalvos žvelgiant į Romos forumus ašarotomis akimis. „Jei griuvo Roma, tuomet nieko nėra amžino“, – tuomet sukosi galvoje.
Spalio pabaigoje su pirmąja savo grupe kopiau į Akropolio kalvą. Buvau be galo piktas ir nusivylęs. Rodos, čia viskas buvo priešinga Italijai. Griuvėsių ir senųjų artefaktų nedaug, o miestas beprotiško dydžio, niūrus, betoninis, monotoniškas. Rodos, nieko bendro neturintis su ta skaidria šviesa, kurią knygose spinduliuodavo antikinių Atėnų iliustracijos. Visa Graikija atrodė be spalvų, aplink tik papilkėjęs marmuras, dulkini alyvmedžiai ir purvinas betonas. Na, ir dar jūra visur aplink.
Patys graikai mane erzino perdėtu atsipūtimu, nepareigingumu, godumu. Tas jų noras kiekviename žingsnyje parduoti, derėtis, targavotis labiau priminė Artimųjų Rytų ar net Indijos turgų, o ne europinės civilizacijos lopšį. Ir tame nebuvo privalomos itališkos elegancijos, kuri, net ir supratus, jog esi apgautas, verčia tave pamilti Italiją visam gyvenimui. Tuktelėję graikai savo senuosius pirkliškus įgūdžius pritaikė šiandienos turizmo industrijai. Situacijos netaisė ir pernelyg sunki bei riebi šios šalies virtuvė, rodos, visai netinkanti niokojantiems regiono karščiams. Gal tik šalta kava kiek pagerino situaciją.
Man Graikija net nepriminė Viduržemio jūros valstybės ir atrodė rytietiška, laukinė, atstumianti. Rodos, viskas stumte atstumia nuo šitos šalies ir jos žmonių. Ir mintis, jog artimiausią sezoną ir gal net ne vieną, teks dirbti Graikijoje, manęs toli gražu nedžiugino. Situacijos netaisė ir perspektyva aplankyti visą svarbiausią Antikos palikimą šalyje. Delfų orakulo griuvėsiai, garsusis Akropolis, senoji Olimpija, Epidauro gydyklos, Mikėnų civilizacijos likučiai ir nesuskaičiuojama daugybė kitų smulkesnių archeologinių vietovių. Tai paveldas, kuriuo šalis didžiuojasi, kurį kasmet aplanko milijonai turistų ir kuriuo nepaprastai didžiuojasi kiekvienas graikas. Bet man atrodė, kad Platono ir Periklio laikai tebuvo kažkur skaityti mitai, neturintys nieko bendro su skausmingai akis badančia šiandiena.
Prireikė nemažai laiko. Ne viena perskaityta knyga vėrė vis naujas perspektyvas. Dažnos kelionės leido iš arčiau pažinti šį kraštą. O keistos pažintys dovanojo kelias stebėtinai tvirtas draugystes. Tai kūrė visiškai kitokį šalies paveikslą, kurio, rodos, niekas neslepia nuo turistų akių, bet per nesibaigiančius viešbučius ir paplūdimius retas jį pamato. Graikija – tai balkaniškas karnavalas, tik labai užglostytas bei sušukuotas. Toks šiek tiek sulėtintas ir nuramintas. Gali apsigauti ir manyti, kad esi kažkur Vakarų Europoje, bet praleidęs daugiau laiko supranti, kad kraujas čia taip pat verda, kaip ir aplinkinėse šalyse. Tiesa, svarbu pabrėžti, jog ta energija nėra tokia chaotiška ir viską griaunanti lyg Serbijoje. Graikai ją nukreipia viena kryptimi – išdidaus malonumo link.
Tu per daug įsitempęs, prisėsk ir išgerk kavos…
Po dvidešimties valandų kelionės iki Atėnų ir atgal, „atidirbęs“ sunkią ekskursiją ant žmonių perpildyto Akropolio, aš pagaliau sudrimbu kėdėje. Turistai miega, karštis atlėgo, jūros ošimas kažkur šalia, o Dimitrijus tiesia man stiklinę šaltos retsinos su soda ir klausia, ar begyvas aš. Šiaip jis Dima iš Donecko (kovingi daugiabučių rajonai suranda mane atokiausiuose pasaulio kampeliuose). Dima turėjo verslų, butą, namą, sodybą. Tada prasidėjo Maidanas, neramumai, karas ir jis su šeima atsidūrė Graikijoje, kurios pilietis šiek tiek slaptai[1] jis yra. Gyvenimas liko ten kažkur. O dabar prieš akis jo laukė nauja pradžia begalinės galimybės ir sunkiai valdomas nerimas. Tik prigimtinis jo linksmumas ir didžiulė meilė alui jį gelbėjo šitoje sunkioje situacijoje. Jis pildo stiklines ir mes juokiamės stebėdami, kaip gretimame viešbutyje šeimininkė negali susitvarkyti su įsilinksminusiais rumunais. Galiausiai Dima ima pasakoti.
Kai su žmona ir naujagimiu sūnumi ant rankų paliko Donecką ir išvyko pas mamą į Graikiją, manė, kad neužtruks ilgiau, nei porą savaičių. Tokios smagios atostogos, iki kol viskas nurims. Bet niekas vis dar nenurimo. O po poros mėnesių Graikijoje Dima susivokė, kad žmonai ir sūnui jau seniausiai baigėsi vizos galiojimas ir kad už tokius pažeidimus juos turėtų deportuoti. Sukaupęs visą drąsą, Dimitrijus situaciją paaiškina vietos pareigūnui, gurkšnojančiam savo gyvenime nesibaigiančią kavą. Keli šypsniai, pakikenimai ir pareigūnas visus dokumentus sutvarko atgaline data, nes juk neišsiųsi žmonių į karą. Rumunai iš gretimo viešbučio jau dainuoja ir šoka, o manęs laukia Meteorai. Bet prieš tai dar keli gurkšniai. Na, ir gal puodelis kavos.
Meteorų vienuolynai – viena labiausiai stulbinančių Graikijos vietų. Ant akmeninių, rodos, žmogaus rankų išskobtų kolonų, stūkso didžiuliai vienuolynai. Jie lyg milžiniški nerangūs dirižabliai pakibę debesyse. Iš čia atvykstančių turistų ir gyvena papėdėje įsikūręs miestelis. Vienas tokių verslininkėlių – ikonomis ir suvenyrais prekiaujantis Vladimiras iš Moldovos. Jau ne pirmus metus vasaromis jis dirba čia, Graikijoje, o žiemas leidžia Kišiniove. Ir į klausimą, kodėl jis čia atvyko, atsako trumpai: „Pinigai, Volodia, tik pinigai“. Ir ši šalis jam nelabai patinka. Jau penkiolika metų kaip nepatinka. Ir paklausus, kodėl nelieka Kišiniove, jis tik trukteli pečiais ir šypsodamasis murma, kad be Graikijos jau nebegali. Gal todėl vis trumpiau būna Moldovoje ir vis ilgesniam laikui užsilieka Graikijoje. Nes negali.
O nusileidus Tesalonikų oro uoste, mane pasitinka kitas darbo imigrantas. Įkypos Anastasijaus akys juokiasi, jis siurbčioja kavą ir keistu graikišku ir gruzinišku akcentu rusiškai manęs klausia, ko aš taip blaškausi ir negaliu ramiai nustovėti vienoje vietoje. Juk jis tuoj privažiuos ir paims grupę. Aš stoviu ir žiūriu išpūtęs akis, nes prieš mane graikas Vidurinės Azijos veidu. Ir taip, jis iš Kazachstano, bet yra graikas, kurio protėviai įsikūrė ten dar Aleksandro Makedoniečio laikais. Žlugus Sovietų Sąjungai, šeima persikėlė gyventi į Graikiją. Įsikūrė, susirado darbus, pasistatė namus. „Karočia, pastroili novuju žyzn“ (liet. „Trumpai tariant, sukūrėme naują gyvenimą“), – apibendrina Anastasijus, vardą gavęs pagal tradiciją – iš senelio.
Ir Vladimirui, ir Anastasijui Graikija dovanojo turtingesnį gyvenimą. Sunku patikėti, jog ši akmenuota šalis sugeba išmaitinti tiek užklystančių. Išvykstančių ne ką mažiau. Tik tai ne emigracija, o antikinės kolonizacijos laikus menantis gyvenimo būdas.
Petrusas man sako, kad visa tai ir yra Graikijos stebuklas. Petrusas niūrus. Kaip graikui net labai niūrus. Šalia sėdinti jo žmona kikena, jog taip yra todėl, kad Petrusas gimė Vokietijoje, kurioje nebūna laimingų žmonių. Per savo gyvenimą jis dirbo ir indų plovėju graikiškame restorane, ir tabako derliaus nuėmėju plantacijose, ir vokietakalbiu gidu. Dabar jis orus kelių viešbučių savininkas, kuris traukdamas vieną cigaretę po kitos noriai moko tokį nepatyrusį gidą, kaip aš: „Liaukis lakstyti. Atsikvėpk. Nusiramink. Tavo turistai suaugę žmonės, jie patys geba susirasti viską, ko jiems reikia. Jei nenusiraminsi, ilgai netversi šitame darbe. Tu per daug įsitempęs, prisėsk ir išgerk kavos.“ Jis tūkstančius kartų buvo teisus. Ir jei ne jo globa, aš, matyt, ir pirmųjų metų autobuse nebūčiau ištvėręs. Tiesiog Graikijoje problemos sprendžiasi ir pinigai ateina be papildomo draskymosi. Tiesiog ramiai dirbant darbai pasidaro. Be papildomos isterijos, nereikalingai neeikvojant jėgų, darant tik tai, kas privalu. O tada laikas kavai.
Žvaigždėtas dangus
Spalio pabaigoje Pietų Europoje į pabaigą eina antrasis pavasaris. Vasaros kaitrų išdegintą žemę atgaivina prasidedantys rudens lietūs, karščiai atlėgsta, daugybė augalų pražysta. Puikus laikas planuoti atostogas. Tiesa, visi dirbantys turizmo industrijoje, skaičiuoja dienas iki savųjų atostogų. Septyni mėnesiai intensyvaus darbo po keturiolika–aštuoniolika valandų per parą, dažniausiai be laisvadienių, nuolat bendraujant su pačiais įvairiausiais žmonėmis, mažų mažiausiai sekina. Po tokio maratono lapkritis pradingsta nesibaigiančio miego draiskanose.
Va, toks nuvargęs, su švinine šypsena Egėjo pakrantėje susitinku Nikosą. Panašiai nusikamavęs milžiniško sudėjimo ir kūdikio veido graikas, tik ką po paskutinės šiemet naktinės pamainos. Dienomis jis dirba bare. Dar ruošia pusryčius viename viešbutyje. Kažkada dar randa laiko miegui. Bet nedaug. Jo didelis ir džiugus apkabinimas pasisveikinant, įprastas: „Kalimera Vladas, ti kanis“ (liet. „Labas Vladai, kaip laikaisi“) ir viską gelbstintis pasiūlymas. Mes važiuojame į Olimpą!!!
Dievų kalno papėdėje įsikūręs Litochoro, jūrininkų miestelis. Tik Graikijoje taip gali būti – miestelis kalnuose, bet vis tiek gyvena iš jūros. Šiek tiek paprasto vyno, nesibaigiantys centus kainuojantys užkandžiai ir nuo Olimpo ateinanti vėsa ramina. Švinas traukiasi nuo mano veido. Šalia mūsų staliuko turėtų tekėti upė, bet vaga visiškai sausa. Tik tirpstant sniegui ar po rudeninių liūčių daugelis Graikijos upių atgyja. O šiaip visur akmenys, jūra, alyvmedžiai ir dulkės. Tai tradicinis Graikijos peizažas. Vakarienę baigiame taurele tradicinės anyžinės, kurios drumsta balkšva pieno spalva taip primena aplinkinių kalnų spalvas. Skonius. Kvapus.
O Nikosas tęsia programą: „Vladas, we must see the stars“ (liet. „Vladai, mes turime pamatyti žvaigždes“). Mes vėl jo sukiužusiame automobiliuke, kažkokie atokūs keliukai, beveik aklina tamsa, akmenuotas kalno šlaitas ir galiausiai mes du užvertę galvas žiūrime į žvaigždes. Nikosas dalijasi cigarete ir svajingai klausia, ar Lietuvoje galima išvysti kažką panašaus. Tikriausiai ne, nes toks dangus gali būti tik Graikijoje. Aš beveik juokiuosi ir mano prisiminimai neša mane tolyn. Pamenu, kaip jaunas studentas Briuselyje laikiau antikinės filosofijos egzaminą žodžiu. Ir, žinoma, mano egzaminatorius buvo pagyvenęs graikas, nežinia, kaip likimo nublokštas į tą nesvetingą kraštą, tuščiagarbiškai save pavadinusį Europos sotine. Jis atidžiai klausė mano laužyta prancūzų kalba pateikto raporto apie Parmenidą, vis įterpdamas žodelį kitą. Galiausiai paklausė, ar aš esu regėjęs žvaigždėtą Graikijos dangų? Nes tokio dangaus nėra niekur daugiau pasaulyje. Ir tik jame stebint begales žvaigždžių, kurių šviesa jungiasi, liejasi, praranda ribas ir atrodo, jog susimaišo, gali suprasti parmenidišką mintį – jog viskas atsiranda iš maišymosi. Ne iš vandens, kaip kad manė Talis. Ir ne iš ugnies, kaip teigė Heraklitas, bet iš elementų maišymosi. O aš stovėjau po tuo dangumi ir juokiausi. Buvau be galo dėkingas Nikosui ir Graikijai už šią kelionę. Nes supratimas ateina su laiku. Nes rezultatas ateina neskubant. Nes pasaulis pilnas smulkių džiaugsmų, kurių nevalia pamiršti einant link tikslo. Būtent tai yra svarbiausias Graikijos paveldas, didžiausias turtas ir vertybė. Privalu periodiškai sustoti ir apsidairyti, nes gal jau seniai pametei tikslą, link kurio strimgalviais veržiesi. Tik sustoti. Dabar. Nes po tiek puslapių jau tikrai laikas kavai.
[1] Ukrainoje dviguba pilietybė galima tik už ypatingus nuopelnus. Bet kadangi nei graikai, nei ukrainiečiai nėra labai drausmingos tautos, tai Dima gavęs graikišką pasą ukrainietiško tiesiog neatsisakė. Ir jau dešimtmetį yra dviejų šalių pilietis taip šiek tiek nelegaliai.
------
Vlado Liepuoniaus tekstas, originaliai publikuotas žurnale "Lėtai apie pasaulį"
Vlado Liepuoniaus nuotraukos