Gidai – istorijų, o ne istorijos pasakotojai: kokį Vilnių mato turistai ir kuo didžiuojamės mes patys?
Gidai ir „Guidelines Academy“ įkūrėjai Monika bei Vladas | „Guidelines Academy“ nuotr.
Kaip Vilnių ir Lietuvą mato užsienio turistai, kokie stereotipai juos lydi atvykstant į mūsų šalį ir kuo labiausiai didžiuojamės mes patys? Apie turistų lūkesčius, netikėtus atradimus, lietuvių pomėgį grybauti ir gido profesijos užkulisius pasakoja tarptautinės gidų mokyklos „Guidelines Academy“ įkūrėjai, gidai ir kelionių vadovai Vladas Liepuonius ir Monika Auksutytė.
Kasmet į Vilniaus gatves išleidžiate dešimtis naujų gidų, pasirengusių pasakoti miesto istorijas. Ko būsimą gidą galima išmokyti mokykloje, o kokios pamokos išmokstamos tik atsistojus prieš ekskursijos dalyvių grupę?
Vladas: Nėra nė vieno dalyko, kurį gidas privalėtų papasakoti. Todėl pirmiausia kalbame apie tai, kas mums patiems aktualu, svarbu, kas jaudina ir paliečia. Tik tuomet pasakojimas gali būti įdomus ir kitiems. Jei pats domiesi tema, ją supranti ir išmanai, gebėsi sudominti ir klausytojus.
Egzistuoja tradicinis įsivaizdavimas, kad gidas yra istorijos (įvykių praeityje) pasakotojas. Atrodo, jog jei išmanai istoriją, tai savaime suprantama, kad būsi geras gidas. Tačiau tai ne visai tiesa. Gidas yra ne istorijos, o istorijų pasakotojas.
Monika: Iš mūsų mokyklos (Guidelines academy) alumnų dažnai išgirstame: „Tik dabar supratau, kad mokytis reikės visą gyvenimą.“ Ir tai tiesa. Kiekvienai ekskursijai reikia ruoštis iš naujo, apgalvoti, kokios istorijos galėtų sudominti konkrečią grupę, žinoti, kokie renginiai vyksta mieste, ką turistai gali pamatyti šiandien. Nuolatinis tobulėjimas, ieškojimas ir gilinimasis į skirtingas temas yra neatsiejama gido darbo dalis.
Ekskursijas vedate jau daugelį metų, tad Vilnių, ko gero, pažįstate kaip savo penkis pirštus. O koks jūsų pačių santykis su miestu šiandien? Ar vis dar pavyksta jį atrasti iš naujo, ar atsiranda ir tam tikros monotonijos?
Vladas: Čia slypi savotiška dilema. Viena pagrindinių priežasčių, kodėl žmonės renkasi gido profesiją, yra nuotykio pojūtis ir viltis išvengti rutinos. Tačiau kai diena iš dienos eini tuo pačiu maršrutu, neišvengiamai darosi nebeįdomu, blėsta entuziazmas, o ekskursijos dalyviai tai labai greitai pajunta. Kita vertus, kuo ilgiau dirbi tame pačiame regione, tuo geriau pažįsti miestą, jo gatves, esi pasirengęs greičiau reaguoti į netikėtas situacijas. Tam tikra prasme tampi vis profesionalesnis.
Kaip išvengti monotonijos? Manau, kiekvienas gidas turi savo receptą. Maniškis – prieš kiekvieną ekskursiją ar kelionę atrasti bent vieną naują, iki tol nežinotą detalę. Tai tampa savotišku postūmiu, atradimu. O jei jauti, kad iš tiesų išsisėmei, reikia kažką keisti. Galbūt grupes, su kuriomis dirbi, miestą, regioną, o gal net ir profesiją. Nes jei nuobodu tau, nuobodu bus ir visiems aplinkiniams.
Monika: Kai kurie gidai išmoksta tekstą ir kiekvienai grupei kartoja tą patį pasakojimą. Sumirksi ir rodos skaidrės pasikeičia prieš akis. Ilgainiui tai tampa problema. Turistų apklausos rodo, kad vienas dažniausių nusiskundimų gidais – akivaizdžiai juntamas įspūdis, jog žmogus tą pačią ekskursiją veda jau tūkstantąjį kartą.
O juk ši profesija suteikia galimybę apie tą patį miestą kalbėti iš labai skirtingų perspektyvų. Svarbu atsižvelgti į tai, su kuo bendrauji, ieškoti naujų kampų, prieigų, kad būtų įdomu ir klausytojams, ir tau pačiam. Žinoma, tam reikia ir vidinės motyvacijos.
Kokių išankstinių įsivaizdavimų apie Lietuvą ir Vilnių turi atvykstantys užsienio turistai? Ko jie tikisi, o kas, jau atvykus į mūsų šalį, labiausiai nustebina?
Monika: Turistai labai skirtingi, tad daug kas priklauso nuo to, iš kur jie atvyksta. Svarbu suprasti, kad užsienio svečiai dažniausiai keliauja ne vien į Lietuvą, o po platesnį regioną – vienos kelionės metu aplanko Baltijos šalis, Lenkiją ir/ar Skandinaviją.
Šis regionas vis dar apipintas įvairiausiais stereotipais. Vieni įsivaizduoja, kad tebegyvename Sovietų Sąjungoje ir labai apsidžiaugsime, jei mus užkalbins rusiškai. Kitiems atrodo, kad esame Dievo pamirštas kraštas – ekonomiškai atsilikęs, skurdžiai gyvenantis, mažai pasaulio matęs. Dar kiti mus laiko šiauriečiais, todėl tikisi sutikti gana uždarus, intravertiškus žmones.
Mūsų, gidų, darbas yra savotiškai ambasadoriauti – šviesti atvykstančius žmones, supažindinti juos su šiandienos aktualijomis, politine situacija, papasakoti apie tai, kas mums patiems iš tiesų svarbu.
Vladas: Kad ir kaip mylėtume savo šalį ar ja didžiuotumės, turizmo požiūriu vadinamųjų „wow“ objektų neturime daug. Turizmui labai svarbūs visokie „-iausi“ – aukščiausi, didžiausi, seniausi. O Lietuvą turistai retai renkasi kaip pirmąją savo gyvenimo kelionės kryptį. Dažniausiai jie jau būna matę labai daug – nuo safarių ar Alpių iki Maču Pikču. Konkuruoti su tokiais įspūdžiais, turint omenyje mūsų šalies mastelį, nėra paprasta.
Važiuodamas iš Vilniaus į Klaipėdą pamatysi laukus, vieną kitą reklamą, tačiau čia nebus nei didžiulių kalnų, nei įspūdingų sąsiaurių. Todėl be gido ar kelionių vadovo šis regionas keliautojui gali taip ir neatsiverti. Tam reikia gero pasakotojo, gebančio atskleisti vietos savitumą.
Būtent todėl sakau, kad mūsų regione gidams darbo tikrai nepritrūks. Tačiau kartu tai reiškia, kad turime kelti labai aukštus profesionalumo standartus.
O kokios temos keliautojams įdomiausios? Kokios istorijos apie Lietuvą juos labiausiai įtraukia?
Vladas: Viena tokių temų – išsivadavimas iš Sovietų Sąjungos. Žmonėms įdomu, koks buvo gyvenimas sovietmečiu, kaip vyko perėjimas iš totalitarinio režimo į demokratiją, kaip pradėjome gyventi savarankiškai. Tai milžiniškas geopolitinis pokytis, kurį patyrėme savo kailiu. Ne mažiau įdomu ir tai, ką sugebėjome nuveikti per pastaruosius 36 metus.
Tačiau svarbu prisiminti vieną esminę taisyklę. Nors labai didžiuojamės savo istorija, mėgstame priminti, kad kadaise mūsų valstybė driekėsi nuo jūros iki jūros, eiliniam keliautojui dažniausiai kur kas įdomiau, kaip gyvename šiandien. Už ką balsuojame? Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduria mūsų švietimo sistema? Kodėl valgome tiek daug bulvių ir kiaulienos?
Atsispyrus nuo tokių klausimų, galima papasakoti labai daug – nuo bekoninės tarpukario Lietuvos iki šiandienos eksporto ar vidutinės gyvenimo trukmės. Net ir iš pirmo žvilgsnio nuobodų statistinį faktą galima pateikti įdomiai, jei tik atrandi tinkamą kampą.
Žinoma, senoji istorija taip pat svarbi. Tačiau jei per dvi savaites keliaudamas po regioną žmogus įsimena bent vieną Lietuvos istorinę asmenybę – Mindaugą ar Gediminą – tai jau labai daug. Juk žmonėms, atvykusiems iš visai kitokio istorinio ir kultūrinio konteksto, šie vardai savaime beveik nieko nesako.
Monika: Nemažą dalį mūsų turistų sudaro keliautojai iš Azijos. Dažnai jų kelionės gana intensyvios – per kelias dienas aplankoma daugybė miestų.
Pastaruoju metu daugėja keliautojų iš Taivano, Japonijos. Sovietų Sąjungos istorija jiems gana tolima, tačiau jie nepaprastai žavisi mūsų etnografine kultūra – medžio drožiniais, linu, gintaru, kryždirbystės tradicijomis, bičių produktais ar net grybavimu. Šie dalykai jiems atrodo išskirtiniai ir įdomūs.
Dažnai žmonės atvyksta apie Lietuvą beveik nieko nežinodami. Tuomet svarbiausia surasti savotišką raktą – temą ar istoriją, kuri jiems būtų artima, užkabintų ir išliktų atmintyje.
O kuo mes patys labiausiai didžiuojamės ir skubame parodyti užsienio svečiams? Galbūt ir mūsų pačių požiūris į Lietuvą paremtas tam tikrais stereotipais?
Vladas: Yra trys dalykai, kuriais lietuviai ypač didžiuojasi: graži gamta, didinga istorija ir seniausia kalba. Tačiau ką šie faktai reiškia eiliniam brazilui ar taivaniečiui? Arba didžiuojamės Vilniaus senamiesčiu, bet ar mūsų gotika (kurios labai nedaug) tikrai gali nustebinti prancūzą?
Man patinka šiuos mitus dekonstruoti: apasakoti apie mūsų istorines traumas, patirtus išgyvenimus ir paaiškinti, kodėl tam tikri dalykai mums tokie svarbūs. O susidūrus su smalsesne, istorija labiau besidominčia publika, galima leistis ir į sudėtingesnius istorinius vingius.
Monika: Dažnai juokauju, kad nors esame šiaurietiška šalis ir galbūt iš tiesų kiek intravertiški, norint prakalbinti lietuvį tereikia užsiminti apie tris dalykus: krepšinį, nuo jūros iki jūros kadaise besidriekusią valstybę arba grybavimą (juokiasi).
Apskritai man labai patinka keliautojams parodyti platesnį istorinį paveikslą. Pavyzdžiui, palyginti, kas XV amžiuje vyko Prancūzijoje ar Skandinavijos šalyse ir kas tuo pačiu metu dėjosi Lietuvoje. Man atrodo, kad viena mūsų istorijos mokymo problemų yra fragmentiškumas. Atskirų įvykių mokomės ne visuomet matydami bendrą kontekstą. Norisi istoriją įkontekstinti.
Vladas: Visiškai pritariu dėl grybavimo. Lietuviams tai kone sakralus užsiėmimas. Atrodo, grybauja visi, o net ir tie, kurie patys į mišką grybauti neina, grybus vis tiek pažįsta.
Dar smagiau, kiek daug mūsų kalboje su grybais susijusių posakių: „pjauti grybą“, „tas tai grybas“, „nusigrybauti“. Ir juk mes juos iš tiesų nuolat vartojame.
Tokie pavyzdžiai keliautojams suteikia daug džiaugsmo. Jie gali atrasti panašumų su savo kalba, palyginti skirtingus posakius ir per tokius, regis, mažus dalykus geriau pažinti mūsų kultūrą.
Kokius Vilniaus ar Lietuvos privalumus pastebi ir įvertina užsienio svečiai, nors mums patiems jie atrodo tokie įprasti, kad dažnai net neatkreipiame dėmesio?
Monika: Turistai dažnai pastebi, kaip čia žalia ir švaru. Tačiau juos stebina ne tiek pati gamta, kiek žaliųjų erdvių gausa miestuose, tvarka ir švara – tai, kad gatvėse beveik nėra šiukšlių.
Taip pat sulaukiu daug komentarų apie mūsų modernumą. Greitas internetas, visur naudojami QR kodai, bekontakčiai atsiskaitymai, galimybė gerti vandenį tiesiai iš čiaupo – daugeliui tai tampa staigmena.
Mes patys dažnai šių dalykų nepastebime, esame linkę skųstis vienais ar kitais trūkumais. Tačiau iš tiesų mūsų elektroninės paslaugos, anglų kalbos žinios yra labai gero lygio, ir užsienio svečius tai stebina.
Pagalvokime ir apie kasdienius patogumus: nuo miesto centro iki oro uosto galima nuvažiuoti per dešimt minučių, o miškai – visai šalia. Mums tai savaime suprantama, bet daugelyje pasaulio miestų situacija visai kitokia.
Dar vienas svarbus aspektas – saugumas. Turistai dažnai klausia, ar čia saugu keliauti vienam, ar saugu moterims, keliaujančioms be grupės. Tai visiškai natūralūs klausimai. Lietuvoje nėra itin daug kišenvagių, galima gana saugiai sėsti į taksi, vienai vaikščioti gatvėmis ar pereiti per pėsčiųjų perėją. Čia jautiesi saugiai.
Ir nors mums visi šie dalykai atrodo įprasti, patikėkite, taip yra tikrai ne visur.
Ieva Klimaitė „Vilniaus galerijos“ žurnalistė
Komentarai