Kelionių vadovė turizmo krizės įkarštyje keičia požiūrį į gido profesiją


Monika Auksutytė Šri Lankoje

Kelionių vadovės ir gidės Monikos Auksutytės gyvenimas 2019 m. sukosi žvėrišku ritmu – žiemos atostogos Kenijoje, vasarį tyrinėjimai Šri Lankoje, pėsčiomis pereita Petra Jordanijoje, automobiliu apvažiuota Šiaurės Ispanija, Portugalija, Marokas. O po ilgų kasmetinių atostogų pavasarį kelionių vadovė grįžo į darbą JAV bendrovėje, kur pasitikusi keliautojus iš užsienio, juos visą turizmo sezoną po tris savaites lydėdavo nuo Krokuvos per Varšuvą, Vilnių, Klaipėdą, Rygą ir Taliną iki Sankt Peterburgo. Su dalimi jų dar pasiekdavo ir Maskvą.


Tarp savo 6 turistinių grupių profesionaliai gidei teko mokyti naujus gidus Norvegijoje, Laplandijoje ir Vidurio Azijoje, lankyti kolegas ir padėti kurti naujas kelionių programas Graikijoje, o kiekvieną laisvą minutę dar apsiimdavo vesti ir privačias ekskursijas Vilniuje ar visoje Lietuvoje. Pasibaigus sezonui Baltijos šalyse vėl prasidėjo atostogos ir vėlyvo rudens tyrinėjimai Ugandoje bei Ruandoje.


Pastaruosius 8-nerius metus istorijos mokslus Vilniaus universitete baigusi moteris daugiau laiko leisdavo viešbučių kambariuose nei savo namuose Vilniuje. „Po kasmetinių įtemptų vasaros darbų su turistų grupėmis šių metų vasarą tikrai buvau suplanavusi praleisti ramiai be darbų Lietuvoje: pasidžiaugti uogomis, grybais, žydinčiais sodais, miškais ir jūra. Matyt, kažkas aukščiau išgirdo mano norą ir davė ne tik vasarą, bet ir vienus ar dvejus metus poilsio“, – šypsosi M. Auksutytė, kalbėdama apie 2020 m. koronaviruso pandemiją, sustabdžiusią visą pasaulinį turizmą.


Krizė – pats geriausias metas keistis


Daugeliui kelionių vadovų ir gidų, pripratusių prie nuolatinio šurmulio, turistų ir kelionių, pandemija buvo tarsi meteorito smūgis į žemę. Psichologai tai dar apibūdina kaip gedėjimo būseną, panašią ištikus karui ar didelei netekčiai, – pradžioje sumišimas ir neigimas, vėliau savęs guodimas, galiausiai pyktis, susitaikymas, o kraštutiniu atveju net depresija.


„2020-tieji man prasidėjo kaip ir ankstesni metai – kelionėmis. Draugų vestuvės Tailande bei nuotykinė kelionė Filipinuose, darbų planavimas... Tik kai įstrigau Filipinų saloje trijų mėnesių karantinui, po truputį atėjo tas nejaukus suvokimas, kad per kelis mėnesius niekas nepasikeis ir nei pavasarį, nei vasarą, nei rudenį į savo mėgstamus darbus negrįšiu“, – pasakoja Monika Auksutytė.


Vis dėlto, vietoje nenustygstanti gidė grįžusi į Lietuvą persiorientavo ir iš karto ėmėsi naujo edukacinio projekto. Įkurti modernią gidų akademiją kriziniu laikotarpiu, kai daugelis gidų ir turizmo sektoriaus darbuotojų išgyvena „karo“ ar netekties emocijas, iš tiesų, reikėjo drąsos ir ryžto, tačiau kelionių vadovės manymu, krizė labai išgrynins stagnacijos ištiktą Lietuvos gidų bendruomenę. Išliks daugiausia santaupų turintys, geriausiai pasiruošę, mokytis ir tobulėti norintys, inovatyviausi gidai, ateis ir naujų žmonių, matančių viską šiuolaikiškai. Pandemija baigsis, turistai sugrįš, o juos pasitikti gali ir nebūti kam, jei tinkamai nepasiruošime.


„Turėdama daugiau laisvo laiko einu į ekskursijas po Vilnių, pati lankiau lietuviškus gidų kursus ir lyginu juos su savo darbo ir mokymų patirtimi tarptautinėse pasaulio turizmo kompanijose, Europos ir egzotinėse šalyse matytu gido darbu. Lietuvoje gidų kursų metodika, tvarka ir kokybė beveik nesikeičia jau daugiau nei 25 metus – nuo pat Nepriklausomybės pradžios. Daugelis geriausių ekskursijų vedlių – patys yra charizmatiški, įdomūs žmonės, tačiau turinčių įvairesnio, gilesnio suvokimo apie gido darbą, tarptautinių kompanijų patirties, nuolat kėlusių savo kvalifikaciją žmonių šioje srityje nėra daug“, – pastebi Monika, pati ne tik dirbanti gide, bet ir mokanti gidus šios profesijos subtilybių visoje Europoje ir Vidurio Azijoje.


Tarptautiniai standartai atveria akis


Dėl žemos gidų kursų kokybės, ilgai užsienio turistams buvusios mažai žinomos Lietuvos ir Baltijos šalių krypties gido profesija šalyje tarsi pasitraukė į užribį. Daug gidų turi po antrą darbą, ekskursijas veda tik vasarą ir neinvestuoja į geresnę savo darbo kokybę. O tai kardinaliai skiriasi nuo turistinių Pietų Europos kraštų, senesnes turizmo tradicijas turinčių Vakarų Europos šalių ar aukščiausius aptarnavimo standartus keliančių Jungtinių Amerikos Valstijų.


„Pasaulyje dominuojančių Australijos, JAV, Kanados, Didžiosios Britanijos kelionių organizatoriai ir turizmo rinkos lyderiai jau seniai suprato, kad konkurencinėje kovoje svarbiausia tapo ne kelionės vieta, ne naujesnis viešbutis ar gražesnis autobusas, bet grupių kelionių vadovai ir vietos gidai. Būtent grupių vedliai nulemia, ar namo grįžęs turistas puikiai įvertins savo buvusią kelionę. Todėl sėkmingus gidus ir kelionių vadovus tokios kompanijos myli, moka didelius atlyginimus ir nuolat skatina bei moko naujų įgūdžių“, – apie savo patirtį didžiausiose turizmo bendrovėse pasakoja Monika.




Dirbdama su lietuviais kolegomis, Monika įsitikino, kad vietos gidai tikrai turi potencialo ir galimybių suteikti turistui neeilinių patirčių. Anot kelionių vadovės, užtekdavo giliau ir detaliau pažvelgti, kaip dirba kolegos, pavyzdžiui, Turkijoje, kur turizmas yra viena pelningiausių ir labiausiai išvystytų sričių, ir lietuvių gidams atsiverdavo daug platesnis profesijos vaizdas.


„Dėl to „GuideLines Academy“ gidų rengimo kursuose stengsimės pasiūlyti kuo daugiau užsienio profesionalų paskaitų, kurie įneštų naujesnio požiūrio, motyvacijos ir entuziazmo į lietuvišką gidų bendruomenę“, – akademijos išskirtinumus vardija jos įkūrėja.


Mažas valstybės dėmesys ir susiskaldžiusi bendruomenė


Parengti ne tik sėkmingą, įdomų, modernų, profesionalų, bet ir gerai uždirbantį gidą – pagrindinė naujos M. Auksutytės įkurtos gidų akademijos misija.


„Nors Lietuvoje kartais iškeliamas gidų darbo kokybės klausimas, pakalbama apie gido pažymėjimą, nelegalių užsienio gidų tikrinimus gatvėje, tačiau platesnės diskusijos ir aiškių priemonių šia tema nėra. Gidų bendruomenė susiskaldžiusi, daugelis dirba individualiai ir neįsitraukia į bendruomenės reikalus, mokymai morališkai pasenę, gido licencija neperžiūrima, o valstybė dėl vienokių ar kitokių priežasčių taip pat neskiria beveik jokio dėmesio gidams ir apskritai turizmui Lietuvoje. Agentūra „Keliauk Lietuvoje“ labiau atsakinga už Lietuvos reklamą nei realias turizmo sektoriaus problemas ir jų sprendimą. O štai turizmo departamentas numarintas ir paslėptas kažkur giliai Ekonomikos ir inovacijų ministerijos koridoriuose“, – argumentus, kodėl ėmėsi tokios privačios iniciatyvos, dėsto Monika.


Problemos išryškėjo ypač dabar, kai turizmo sektorius pandemijos laikotarpiu susidūrė su sunkiai suvaldomais iššūkiais, o dauguma šios srities specialistų neteko darbo. Vis dėlto žadėtos valstybės išmokos pasiekia tik nedaugelį. Viešbučių ir kitų turistinių paslaugų asociacijos dar turi svaresnį žodį Vyriausybėje krizės akivaizdoje, o keli tūkstančiai Lietuvos gidų nesusitaria dėl paramos.


Gidų akademijos įkūrėjos svajonė – suburti kursus baigusių gidų bendruomenę, kurioje būtų mažiau negatyvių emocijų ir daugiau bendradarbiavimo, pagalbos ir palaikymo vieni kitiems, nuolatinio tobulėjimo ir darbo vardan gido profesijos gerovės ir turistų, keliaujančių po visą Lietuvą.


„Aiškiau suvokdami gido profesijos svorį ir reikalingumą, dirbdami bendrai, gidai galėtų turėti ir daug didesnį žodį sprendžiant turizmo politikos reikalus. Tereikia suremti pečius sunkumų akivaizdoje, mokytis ir atrasti gido darbą iš naujo“, - gera Lietuvos gidų perspektyva įsitikinusi M.Auksutytė.


Nuotraukos - Monika Auksutytė ir Eglė Jociūtė-Kuzmickė

Interviu ir straipsnio autorius - Mykolas Vadišis


Gauk mūsų naujienas!

Naujienos, specialūs pasiūlymai kursams, paskaitoms ir susitikimams

guidelines-line-strip-2_edited.png